Rūta Ambrozaitienė

Rūta veda šiuos užsiėmimus:
Kalanetikos treniruotė
Kalanetika judesyje
Šokiai su kūdikiais nešioklėse

Rūta yra profesionali šiuolaikinio šokio atlikėja, dėstytoja, psichologijos bei šokio ir judesio terapijos praktikė, tarptautinės organizacijos „Joimove International“ atstovė Lietuvoje. Šokio ir judesio mankštų užsiėmimų vedimo patirtis sukaupta dirbant nuo kūdikių iki senjorų, nuo mėgėjų iki profesionalų. Ypatingą judesio ir šokio prigimties potyrį, jo svarbos tyrinėjimą paskatino vaikai.

Kas tau – kalanetika?

„Esu šokėja, daugybę metų dirbau su savo kūnu, mokiausi jį pažinti, valdyti, siekti vienovės su protu ir dvasia. Kalanetika man tapo tikru atradimu, nes tai yra ta mankšta, kurioje lyg šokyje galiu pabūti su savimi, su savo kūnu, o rezultatai ateina taip lengvai ir nejučia, jog mankštos metu galiu mėgautis pačiu procesu, visai negalvojant apie tikslus.

Mažiau yra daugiau – tai man yra kalanetika. Čia gali atsipalaiduoti ir tvirtėti vienu metu. Čia gali pakilti aukščiau, nusileisti žemiau ar pulsuoti ilgiau, nei manai, nes tai mankšta, kurioje pajunti kiek daug gali tavo kūnas ir mintys. Ji labai žemiška ir tuo pačiu magiška mankšta, į kurią tiesiog norisi pasinerti.“

Mankšta moteriai – kokia ji turėtų būti?

„Moteris yra tai, kas savyje gali talpinti visas įmanomas stichijas. Vis tik tikrasis menas yra išlaikyti šias stichijas harmonijoje. Moteris savyje neša vilkės jėgą ir žiedo trapumą. Manau, jog mankšta moterims tokia ir turėtų būti – harmoninga, o judesys – pajaustas, priimtas, savas. Tikiu, jog moteriai mankštoje yra svarbu ne tik stiprėti, dailinti save, o ir laisvėti, pažinti bei priimti savo unikalų grožį.

Būdama su moterimis mankštoje ar šokyje, neretai turiu suturėti savo aikčiojimą nuo to grožio, kurį matau. Tą grožį matau ne mūsų su laiku išdailintoje pozoje, o veiksme, dėmesingume sau, nes juk tik per veiksmą mes augame ir skleidžiamės. Galiausiai, mankšta moteriai turėtų būti poilsis, o ne darbas.“

Būti mama.. O kaip būti laimingai? Kaip suderini šiuos polius Tu?

„Vaikų gimimas man atnešė vieną iš trijų didžiųjų gyvenimo virsmų – gimimą. Iš tiesių, jeigu tik norime ir leidžiame sau, galime gimti iš naujo kartu su vaiku. Mano vaikai man padėjo sustoti ir iš naujo ne tik atrasti, o ir susikurti savo stiprybes, pajausti savo kelią, susikurti savo kalbą, priimti paleisti, atleisti ir galiausiai, leisti sau ir kitam gyventi savo gyvenimus. Tai yra mano didžioji laimė ir dovana – būti, kalbėti, daryti tai, kuo esu ir noriu būti.

Šeimos ir savęs suderinimas man yra nuolatinė pusiausvyros paieška. Jaučiuosi, lyg eičiau lynu ir nuolat turėčiau būti „čia ir dabar”, ypatingai jautri kiekvienam virptelėjimui, tiek savo, tiek ir kito. Šiame balansavime vadovaujuosi keliomis taisyklėmis: tik pasirūpinusi savimi galiu pasirūpinti kitais; dirbti tai, kas man teikia energijos, o ne vargina; prioritetatų eilės tvarka gali būti perskirstoma bet kurią akimirką; pažinti, priimti ir kurti save savo kelyje. Esu laiminga, jog šioje kelionėje mes galime būti kartu ir padėti vieni kitiems.“

Tavo „meditacija“ – pomėgiai, potraukiai..

„Laikas sau – tai yra mano dabartinė meditacija ir niekuo neapribotas hobis. Man tiesiog gera pasileisti į laisvę daryti viską, ko tik užsinoriu, mėgautis patyrimais neįsipareigojant jokiam rezultatui. Kartais tiesiog nuskrieju į kokį nors magišką susitikimą, o kartais mano pasirinkimai būna labai žemiški, tokie kaip: nėrimas, mezgimas, indų plovimas, lėtas valgymas, sėdėjimas ant suoliuko ir lyg nieko nedarymas… Mėgstu pasinerti į kitų kūrybą – filmus, teatrą, šiuolaikinio meno parodas, knygas. Knygos… vis tik ko gero didžiausią įspūdį paliko „Mažasis princas”. Vaikystėje man tai buvo pats nuobodžiausias kūrinys, paauglystėje – citatų šaltinis, o dabar galvoju, kiek daug išminties sutalpinta į tokį paprastumą.

Svajonė – būti tėkmėje. Tuomet ir į norimus kalnus užlipsiu ir įkvėpimu galėsiu dalintis…“