Miglė Ščiavinskienė

Miglė šiuo metu veda šiuos užsiėmimus:
Kalanetikos treniruotė
Nėščiųjų mankšta

„Nuo pat pirmojo karto likau apkerėta, sužavėta ir užburta! Dingo nugaros skausmai, ilgainiui sulaukdavau vis daugiau komplimentų dėl sutvirtėjusio kūno, jaučiausi nuostabiai – tarsi ant sparnų. Kalanetika man padeda kitaip pažinti ir atrasti save, savo kūną, moko jo klausytis, pajausti, valdyti. Meilė kalanetikai veda į dar didesnę meilę sau…“, – dalijasi ADITI kalanetikos vedančioji, licenzijuota sporto trenerė, 4-erių atžalų mama Miglė Ščiavinskienė.

Kas tave atvedė į kalanetiką?

Supratimas, kad noriu ir galiu būti kalanetikos mokytoja (amžinai būsiu dėkinga Aistei ir josios Kalanetikos mokyklai už atvertas duris žengti šiuo keliu) išlaisvino iš nerimastingo savojo pašaukimo ieškojimo. Kalanetikos mankštą pamilau nuo pat pirmojo judesio 2011 metais – jos plastiškumas užbūrė, efektyvumas stebino greitais rezultatais (nugaros skausmas, kuris ir paskatino ieškoti mankštos, ištirpo, kūno linijos dailėjo, laikysena gražėjo). Jaučiausi puikiai ne tik fiziškai, bet ir emociškai – tai tapo mano gyvenimo dalimi. Praėjus 6-iems metams įžengiau į Kalanetikos mokyklą, vėliau įgijau ir Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą. Po ilgų ieškojimų jaučiuosi atradusi savo pašaukimą, kur noriu augti ir tobulėti, kuo norisi dalintis, kuo tikiu.

O ieškota daug. Nuo mažumės buvau labai aktyvi – norėjau lankyti visus būrelius: vaidinti, šokti, dainuoti, groti ir t.t…. žinoma sportavau – meilė vandeniui nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių lydėjo ilgai – lankiau plaukimą ir beveik viena koja buvau įžengusi į profesionalų sportą, bet tuomet pasirinkimo kryžkelė – atsiduoti sportui, ar mokslams (kurie sekėsi puikiai) atitolino mane nuo sporto aukštumų. Plaukimo judesį keitė plastiški šokių judesiai, domėjausi įvairia menine veikla – ne veltui 12 metų mokytasi muzikinėje klasėje, dainuota chore. Mokslai sekėsi puikiai, tad daugelis tuomet tikėjosi, kad mano pasirinkimas bus – teisės studijos, ir, galbūt bėgdama nuo jų, tiek kitiem, tiek man pačiai netikėtai pasirinkau istorijos studijas VU. Nors mokslinis darbas nebuvo mano pašaukimas, tai buvo fantastiški metai, nuostabiausi dėstytojai ir puikiausios gyvenimo pamokos bei patirtys, kurias pritaikau ir dabartinėje savo veikloje.

Būti kalanetikos mokytoja ir skleisti josisos magiją – tikra dovana. Visi mano pomėgiai, patirtys, veiklos, kad ir kokios būtų skirtingos bei nesuderinamos – tarsi dėlionės detalės susidėliojo į patį gražiausią paveikslą – mano gyvenimo kelią, kuriuo žengiu grakščiu kalanetikos žingsniu. Kalanetika man – tai ne tik tam tikrų (ypatingų) pratimų seka, bet sąmoningas ir harmoningas judesys, gebėjimas jausti save, savo kūną, suvokti, atliepti jo poreikius su meile, pagarbiai, atidžiai. Tai tarsi tam tikra filosofija , kuri dovanoja ir fizinį ir emocinį lengvumą.

Kas tai – moteriškas judesys?

Moteris tarsi talpina visas gamtos stichijas, joje siaučia pats didžiausias chaosas ir tvyro pati idealiausia tvarka. Mankšta, skirta jai, turėtų leisti augti ir tobulėti, pažinti ir pajausti save, savo kūną, būti tikslinga, efektyvi, bet kartu ir moteriškai plastiška, elegantiška, estetiška. Kalanetika, mano manymu, idealiai sutalpina visus moteriškai mankštai reikalingus elementus – ši mankšta harmoninga, padedanti rūpintis savo kūnu su meile ir rūpesčiu, ji efektyviai dailina linijas, atpalaiduoja, kartu pripildydama energijos ir pozityvumo. Man tai – pati tobuliausia mankšta, nuostabioje moterų draugijoje, žvelgiant į save tiek veidrodyje, tiek vidiniu žvilgsniu, vis nepamirštant paklausti “kaip aš dabar jaučiuosi“ , o praskriejusi valanda – ne tik dovana kūnui, bet ir dvasiai – pagerėjusi nuotaika, išsisprendusios dilemos ir sumažėję rūpesčiai :)

Ką veiki, kai turi laisvą minutėlę?

Pati geriausia meditacija – kalanetikos judesys, galimybė skirti sau laiko. Mano hobiai labai įvairūs: nuo knygų skaitymo, rankdarbių ir pyragų kepimo iki aktyvaus laisvalaikio leidimo su šeima. Labai patinka moteriški pokalbiai ir pašnekesiai – mane tai tarsi užburia. Manau, kad ypač svarbu būti darnoje su savimi, pajausti, ko norisi, ko reikėtų tam tikru etapu, kad jaustumeisi laiminga. Neįspraudžiu savęs į tam tikras taisykles, stengiuosi išgirsti save ir pasiduoti tuo metu atplaukusiai “bangai“ (ir pavyzdžiui metus nelietusi virbalų juos pasiimti ir pasinerti į siūlų meditaciją, kol apmezgi pusę namų :) ar vienu ypu perskaityti knygų trilogiją).

Būti mama. Kaip jautiesi tu, augindama net 4 atžalas?

Aš labai labai laiminga būdama mama. Manau, kad per mamystę nemažai save realizuoju. Vaikai mane augina ir moko, tad reikia leisti sau augti, pasitikėti savo vidiniu žinojimu ir pajautimu. Tai mano chaosas ir ramybė viename. Stengiuosi būti pavyzdžiu vaikams, kaip reikėtų jiems mylėti save, dėl savęs stengtis, savimi tikėti, pasirūpinti. Labai svarbu atsipalaiduoti, kartais pasiduoti tėkmei, kartais įsikibti žinojimo, drąsiai improvizuoti, nepamesti savęs ir į viską žvelgti su meile ir rūpesčiu (visai kaip kalanetikoje:).