Maira Marinaitė

Maira veda:
Kalanetikos treniruotė

„Laikas kalanetikoje tarsi ištirpsta, yra tik čia ir dabar.  Pokyčiai ne tik fiziniai. Man tai nepaaiškinama. Galiu tik pabandyti apibūdinti kūno ir vidine laisve, ramybe, harmonija su pasauliu. Čia pajunti save, įsiklausai į širdies balsą, padėkoji gyvenimui ir nerti į savęs pažinimo kelionę… Man tai savotiška meditacija.“ – šypsosi šiluma švytinčioji kalanetikos vedančioji Maira. Mūsų kolegė – lietuvių lyginamosios filologijos magistro studijų absolventė. Tekstų kūrėja, redaktorė. 

Kaip atradai kalanetika Tu?

„Noras padailinti kūną padailino mano sielą.. O viskas prasidėjo 2018-aisiais, kai pirmą kartą įžengiau į ADITI kalanetikos studiją. Iš vakaro užsiregistruoti padėjo pati įkūrėja Aistė, kuri ryte su šypsena pasitiko studijoje. Treniruotė buvo visiškai kitokia nei buvau įpratusi daryti sporto klube. Pradėjome nuo apšilimo, pereinant prie jėgos ir tempimo pratimų. Neslėpsiu, iki tol maniau esanti šiek tiek lankstesnė, bet puikiai jaučiau, kad dar toli iki balerinos judesių.

Labai nustebau (be abejo, gerąja prasme!), kai Aistė nuodugniai paaiškino, kaip atlikti kiekvieną pratimą, o jį atliekant vis primindavo: „ – Nuleidžiame pečius, atpalaiduojame juos, ištiesiame nugarą, dar šiek tiek pasitempiame, paaugame…“ ir prieidavo pataisyti blogai pasukto kelio, neištiestos ar pertemptos nugaros, jog nedaryčiau daugiau žalos nei naudos sau… Manau, kad kiekviena apsilankiusi labai vertina šį asmeninį dėmesį treniruočių metu taisyklingai atliekamiems pratimams. Labai svarbu tai, kad čia nepajutau jokios konkurencijos, persistengimo, nes kiekviena daro savo tempu, jokio skubėjimo (greičiau tai įvardinčiau – skubu lėtai, bet sąmoningai – principu), o pajutau tik užburiančią ramybę, visišką atsipalaidavimą…“

Pokyčiai…

„Laikas kalanetikoje tarsi ištirpsta, yra tik čia ir dabar, ir manau, kad kitos lankančios moterys, supranta apie kokią savijautą kalbu. Man atrodo tai nepaaiškinama, galiu tik pabandyti apibūdinti vidine laisve, ramybe, harmonija su pasauliu, gamta…. Jokio skubėjimo, persistengimo, konkurencijos… Kokia dar konkurencija, kai pratimus norisi daryti tiesiog užsimerkus… Sulig kiekviena treniruote pastebėjau ne tik fizinius pokyčius (visapusiškai sustangrėjęs kūnas, tvirtesni raumenys, padailėjusi laikysena, plastiškesni judesiai!), bet ir emocinius. Iki tol gyvenau lyg užburtame „skubėjimo rate“, net ir poilsio minutėmis tiesiog nebemokėjau atsipalaiduoti, o sukritę ne patys geriausi gyvenimo momentai, tiesiogine to žodžio prasme „varė iš proto“, valgė mano pozityvumą, energiją, džiaugsmą.

O sulig kiekviena treniruote, nors, man norisi, vadinti mankšta, pradėjau jausti, jog grįžusi namo vis ilgiau būnu rami, norisi kalbėti tyliai ir pradėjau to norėti bei prašyti iš kitų, pabūti tiesiog dar šiek tiek su savimi, pratęsiant mankštą namuose, darant pratimus arba tiesiog atsisėdus ar atsigulus ant kilimėlio ramiai kvėpuoti: įkvepiant pripildyti save dėkingumo, pozityvių minčių, susikaupimo, o iškvepiant paleisti visa, kas sunku… Kartais grįžus taip norisi apkabinti savo mylimąjį, artimuosius ir ta vidine ramybe, gėriu pasidalinti su jais… Taip pamažu į mano vidinį pasaulį įžengė ramuma, dėkingumas ir Aistės pozityvumas dalintis. Aistė – viena nuostabiausių mano sutiktų moterų. Ji ne tik kalanetikos trenerė, bet drąsiai galiu sakyti – gyvenimo mokytoja. Ir apskritai, visos Aditi studijos mokytojos – šiltos, rūpestingos, puikiai išmanančios tai, ką daro, ir svarbiausia – mylinčios tai, ką daro, asmenybės!“

Būti savimi…

„Šį tekstą rašau norėdama padėkoti joms, už tai ką daro, nes studijos kuriama atmosfera leido suprasti, kaip svarbu ir gera būti savimi, kaip gera visu tuo dalintis. Kad reikia dalintis, nes kaip kitaip pati būčiau atradusi tai, kas jau dabar keičia mano gyvenimą. Čia sutikau ir Eglę – koliažų mylėtoją ir kūrėją (su kuria pirmą kartą sukūriau sąmoningai pasąmoningą koliažą, kuriame vienas iš paveikslėlių, kaip dabar suprantu, yra kalanetikos mankštos vedimas!). Ir kaip džiugu, kad moterys dalijasi tuo, kas gali keisti mūsų gyvenimą, nes viskas prasideda nuo susitelkimo į save, suvokimo, ko iš tiesų norime pačios: ne artimieji, vyras, vaikai ar visuomenė, o mes pačios…“

Viskas gali būti kitaip…

„Dirbdama per dvi pozicijas darbe, studijuodama magistrą, užsiimdama, dabar drąsiai galiu sakyti „vyrišku“ sportu sporto klubuose, buvau pamiršusi, kokią palaimą man teikia grįžtančio pavasario gyvybė, kokią stebuklingą pripildančią ir paleidžiančią galią turi sąmoningas kvėpavimas, kokią ramybę galiu jausti ir kurti aplink save, namuose, kaip gera būti su artimaisiais, kai pirmiausia gerai jautiesi pati. Anksčiau, jausdama nuolatinę įtampą, net nepastebėjau, kaip aplink save palaikiau ir toleravau tokią šiek tiek destruktyvią būseną sau ir kitiems.

Dabar jau žinau, jog viskas gali būti kitaip: nes kai esu rami, švelni, šalia esantys aplinkiniai taip pat nejučia tampa geresni… Nors nuo mažens šypsena yra mano palydovė, džiaugsmas už kitą taip pat keliauja drauge, tačiau dabar tai turi kur kas gilesnę prasmę. Mes, moterys, tikrai galime būti visokios, mumyse tūno šimtai tūkstančių kitų moterų… Jų patirčių… Ir mes galime kartais liūdėti, jaudintis, nes tai normalu, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, kokią moterį ilgalaikėje perspektyvoje užauginsime savyje… Tariu nuoširdų ačiū Aistei ir visai Aditi komandai, kurių dėka, suvokiau, kokią didelę galią turi moters švelnuma, ramuma… Ir jei tokius pokyčius jaučiu jau dabar, tai kas toliau??? Žinau – bus dar dar geriau!“

Kalanetikos mokykla…

„Ir taip dabar dėliodama tekstą supratau, kad kalanetikos mokykla – man buvo iš tiesų mokykla, bet ne tik kalanetikos… Šis dviejų žodžių derinys apima kur kas giliau nei gali slypėti iš pirmo žvilgsnio ir perskaitymo… Atrodytų tai tik skambūs žodžiai, tačiau geriau vieną kartą patirti, pajusti viską savo širdimi nei daug kartų perskaityti. Ir jei dar tavyje stipriai veikia protas, kuris mąsto verta, ar neverta pradėti, susitikti su savimi, bet viduje kažkur jauti tokią nepaaiškinamą trauką, virpesius, būtinai ženk mažą žingsnelį svajonės link!
Tokiu lyg ir visai mažu žingsneliu – atėjimu į kalanetikos mankštą į Aditi studiją, prasidėjo mano sąmoningumo kelias…

Kaip man patinka visą šią naują kelionę vadinti – tai rašytojo Antoine de Saint-Exupéry fraze – „mažų žingsnelių menas“. Taip, su kalanetika į mano gyvenimą mažais žingsneliais atėjo menas mokytis gyventi. Gyventi šia akimirka, gyventi čia ir dabar. Pradėjau mokytis gyventi iš naujo. Ne kažko naujo, o apie tuos pačius dalykus tik iš naujo. Apie pačius svarbiausius dalykus, kurių deja, kol kas nemoko tradicinėje mokykloje, bet tikiu, kad greitai viskas keisis, nes keičiamės mes, o viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Ir taip sulig kiekvienu net ir mažiausiu žingsneliu, atrasdami save, paleisdami, tai kas nebetarnauja, keičiame save, savo aplinką, ir be abejo… visą pasaulį.“

Stabtelti akimirkai…

„O kadangi turiu galimybę, jog mane Aistės dėka išgirs daugiau moterų, noriu kiekvienai palinkėti stabtelėti savo gyvenime, stabtelėti ir pabūti tik su savimi, namuose, gamtoje ar tame pačiame darbe – tarsi pamatant viską iš šono… Tuomet pajusti save, įsiklausyti į širdies balsą, padėkoti gyvenimui ir tada nerti į savęs pažinimo kelionę… Dėl to niekas aplinkui nenukentės, buitis nesugrius, o vaikai ir mylimasis tikrai bus laimingesni, kai mama, mylimoji puikiai jausis pirmiausia pati su savimi. Pasitikėkite vyru, aplinka, patikėdamos tam tikras užduotis kitiems, ir tuo tarpu pasidovanokite laiko sau. Man tai – kalanetikos mankšta. Tai tarsi savotiška meditacija… Ir paskutinis sakinys šiam kartui – būkime neaprėpiamos, būkime laimingos, palaikykime viena kitą! Nes juk, kaip rašė vienas garsiausių lietuvių poetų A. Nyka-Niliūnas: „yra pasauly moteris, kurion jos visos tilpo…“