Justina Kitova

Justina veda:
Kalanetikos treniruotes

„Aš žaviuosi moterimis, kurios ateina ir dovanoja laiką sau. Aš taip pat žaviuosi ir pačia kalanetika, kuri mus, tokias skirtingas ir kartu panašias, sujungia bendram tikslui – meilei sau ir meilei gyvenimui..“, – šypsosi jausmingoji kalanetikos vedančioji Justina. Mūsų kolegė – filologijos studijų absolventė, vertėja, aistringoji šokėja ir choreografė, šiuo metu besidarbuojanti ir projektų vadove renginių organizavimo sferoje. 

Kuo tau susiję šokis ir kalanetika?

„Giliąja prasme, šokį ir kalanetiką sieja vadinamasis „čia ir dabar“ momentas. Juk atlikdama šokį scenoje, aš negaliu tuo pačiu metu galvoti, ar nepamiršau namie išjungti viryklės. Kalanetikos metu  taip pat. Prote lieka tik tiek, kiek reikia ir nieko daugiau. Tiesiog nelieka vietos nereikalingoms mintims. Kiekvienas pratimas ir judesys yra atliekamas su itin dideliu dėmesiu detalėms, laikysenai, kvėpavimui… Sąmoningai ir harmoningai prabėga valanda treniruotės, po kurios moterys jaučiasi gaivesnės, lengvos lyg plunksnos, ramybėje ir savotiškoje palaimoje.

Tuo pačiu, mano manymu, nėra „tobulos treniruotės“ ar„tobulos trenerės“. Yra tik jausmas, su kuriuo mes ateiname, būname ir išeiname po mankštos. Paprastai jausmas „ach, kaip tobula!“ mane pačią apima jau po užsiėmimo. Na, o jei norisi vėl grįžti, vadinasi tai ir yra tavo. Tavo trenerė, tavo treniruotė, tavo laimės šaltinis, kaip bepavadintum ;)“

Justina, o nuo ko viskas prasidėjo?

„Niekada nemaniau, kad man, kukliai merginai iš nedidelio miestelio, gyvenimas atneš tokią gausybę nuotykių ir patirčių. Visada buvau labai smalsi ir patyliukais svajodavau apie šokius, sceną, pasirodymus. Pasaulį, kuris atrodė toks nepasiekiamas, skirtas kitiems, labiau apdovanotiems žmonėms. Sėkmingai baigusi filologijos studijas pradėjau ieškotis darbo. Vertėjos darbas atrodė vienintelis variantas. Išvertusi kelis trumpus tekstukus ir nuobodžiai sausus vaistų receptų aprašymus, gavau lengvą šoką „Ką? Tik tiek?“, „Taip atrodys mano darbas? Mano „savirealizacija“ ir mano visas gyvenimas?“ Tuo pat metu mano išauklėtas ir logiškas protas sodino mane į vietą: „raminkis, Justina, taip gyvena visi. Svarbiausia būti visuomenės gerbiamu piliečiu dirbančiu pastovų darbą.“

Aplinka taip pat neprieštaravo ir skatino siekti karjeros vertėjavime. Ir taip, vieną dieną, ieškodama rimtesnės vertėjų įmonės užtikau namuose seną „Alio“ laikraštį. Skaitant laikraštį akis netyčia užkliuvo už skelbimo „Trupė ieško artistų, dainininkų, šokėjų ir aktorių koncertinei veiklai“. Tada mintyse įvyko „Stop“ momentas. Aš niekada nebuvau jokioje atrankoje, tik lankiau šokių būrelius. Bet kažkas tarsi šaukė mane, Justina, eik į atranką, pabandyk, tu nieko neprarasi. Nuėjau. Ir nepraradau. Gavau viską, ko troško širdis, apie ką tyliai svajodavau vaikystėje. Karjeros laiptai? Aš tiesiog šuoliavau per juos! Sėkmė mane lydėjo visur, kur tik ėjau. Jaučiausi gyva ir skraidžiau lyg ant sparnų. Scenoje galėdavau išreikšti ir išgyventi tai, ko neleisdavau sau kitoje aplinkoje. Šokėjai dažnai sako „Gerai išsitaškėm“. Taip ir buvo :)

Karjeros piko viršūnėje kolega įsiūlė man tapti trenere. Labai savimi abejojau, bet buvau jau pakankamai drąsi, kad priimčiau šį gyvenimo iššūkį. Ir aš nesuklydau. Man labai patiko trenerės darbas, aš jį pamilau. Ir man vėl sekėsi. Buvau sukaupusi daug patirties, kuria su meile ir dosnumu perduodavau jauniems žmonėms. Šiam darbui aš atidaviau visą savo širdį ir su nostalgija prisimenu tuos laikus. Iki šiol pasiilgstu tų jaunų patrakėlių.. :)“

Kaip atradai kalanetiką?

„Vėliau turėjau labai sunkų gyvenimo tarpsnį… Griuvo viskas, kuo aš tikėjau ir ką mylėjau. Egzistenciniai klausimai „kas aš dabar?“, „kur eiti toliau?“, „kaip būti?“ man nedavė ramybės. Buvau tarsi sustingusi ir be gyvybės… Šioje tuštumoje aš pradėjau lankyti sporto klubą. Be jokių grandiozinių tikslų aš tiesiog ėjau į visas treniruotes. Geriausiai jaučiausi kalanetikoje. Ten ir užsilikau… Greitu metu šalia mano namų atsidarė nauja kalanetikos studija, kurioje susipažinau su mano būsima kalanetikos mokytoja Aiste. Čia aš iš karto pajutau šilumą ir priėmimą. Buvo gera ateiti į treniruotes. Pratimus atlikdavau su dideliu atidumu ir labai kruopščiai. Kalanetika man vis labiau patiko. Ir vieną dieną Aistė man pasakė: „Tu galėtum būti gera kalanetikos mokytoja, Justina“. Aš pajutau tokį džiaugsmą ir dėkingumą!! Ir ne visai dėl to, kad galėsiu vėl treniruoti, o labiausiai dėl to, kad kažkas manimi patikėjo, nes pati tikėjimą savimi buvau praradusi.

Praėjo dar metai, kol aš pradėjau vesti užsiėmimus. Šį kartą aš nenorėjau skubėti. Norėjau išjausti kalanetiką… Įsisąmoninti jos filosofiją… Suglaistyti sunkaus gyvenimo etapo paliktus nelygumus. Turėjau išjausti, kad tikrai esu pasiruošusi tapti kalanetikos vedančiąja, nes pasąmoningai jaučiau, kad tai bus meilė visam gyvenimui.“

Imtis to, kas patinka – ar sunku?

„Imtis to, kas patinka tikrai nėra sunku, kol tai yra tik hobis. Mano manymu, pasirinkimams didelę įtaką daro aplinka, kuri arba palaiko, arba ne. Šį barjerą pereiti man buvo sunkiausia. Tačiau STOP ženklus visada galima apeiti. Aš tikiu, kad ir ką darytumėm gyvenime, anksčiau ar vėliau atsirasime ten, kur mums ir lemta būti. Aišku, šis procesas vyksta žymiai greičiau, jei nebijome gyventi, eiti, bandyti, klysti ir ieškoti, ieškoti, ieškoti. Iš dangaus nukristi gali nebent meteoritas. Deja, viską reikia atrasti pačiam. Taip buvo ir mano atveju. Eidama ir ieškodama aš atradau aplinką, nuostabius žmones, kurie mane palaiko ir skatina judėti pirmyn. Esu dėkinga gyvenimui, kad galiu veikti tai, kas man patinka.“

Kas tau yra gera savijauta?

„Tai visų pirma ramus priėmimas visko, taip, kaip yra čia ir dabar. Kitaip tariant, gyvenimo kontrolės paleidimas ir dėkingumo jausmas viskam, kas vyksta. Gerą savijautą man atneša nuolatinis rūpestis savo sielos ir kūno švara. Na, o kalanetikos mokytojos darbas man yra vienas iš būdų tą švarą palaikyti.“